Njeriu e
kėrkon lumturinė me tė gjithė fuqinė e tij qė i ėshtė
dhėnė, por ē’ėshtė lumturia dhe ku gjendet ajo?
A ėshtė
lumturia nė grumbullimin e pasurisė prej ari e argjendi,
nė vozitjen e makinave luksoze, nė ushqime e pije tė
ndryshme?
A ėshtė
lumturia pozitė qė njeriu tė udhėheqė tė tjerėt e ata tė
bėhen shėrbėtorėt e tij?
A ėshtė
lumturia nė trupin e shėndoshė, i cili nuk sėmuret, nuk
ėshtė i uritur e nuk dėshpėrohet?
A ėshtė
lumturia duke ikur prej njerėzve dhe problemeve tė tyre?
A ėshtė
lumturia nė jetėn e shfrenuar, duke ndėrruar femra dhe
meshkuj?
A ėshtė
lumturia duke qėndruar nė lokalet e natės?
A ėshtė
lumturia duke e kaluar jetėn me narkomani e bixhoz?
A ėshtė
lumturia duke bėrė krime, vjedhje e korrupsion?
A ėshtė
lumturia kur njerėzit i lėndon?
Ku ėshtė
lumturia nė jetėn tonė?
Popujt e
ndryshėm e kėrkuan lumturinė pėrmes rrugėve tė devijuara
dhe ai devijim u bė shkak qė ata tė shkatėrrohen dhe tė
largohen nga mėshira e Allahut.
Faraoni
dhe pasuesit e tij e kėrkuan lumturinė nė pasuri dhe
pushtet, por kjo pasuri dhe pushtet ishte pabesim nė
Allahun dhe Faraoni kaloi nė ekstremitet duke thėnė:
“A nuk ėshtė i imi sundimi i Egjiptit dhe i kėtyre
lumenjve qė rrjedhin nėn pallatin tim?” (Zuhruf, 51)
Ai harroi se Ai qė e ka pushtetin dhe pasurinė ėshtė
Allahu dhe ai i Cili i dha pushtet, pasuri e pozitė
ėshtė Allahu, gjithashtu, Ai i Cili e ushqeu dhe i dha
pėr tė pirė ėshtė Allahu. Me gjithė kėto tė mira,
Faraoni i inatosur i mohoi kėto dhe tha: “O ju pari!
Unė nuk di se ju keni ndonjė zot tjetėr pėrveē meje.”
(Kasas, 38)
Pėr kėtė
mendjemadhėsi, mburrje e urrejtje qė pat ndaj Allahut,
Faraoni nuk e shikoi lumturinė tė cilėn e kėrkoi,
pėrkundrazi, shikoi mallkimin, shkatėrrimin dhe dėnimin
e Allahut,e Allahu “E dėnoi pėr kėtė tė fundit dhe
atė tė parėn.” (Naziat, 25)
Allahu
pėr Faraonin dhe pasuesit e tij thotė: “Zjarrit i
nėnshtrohen mėngjes e mbrėmje e Ditėn e Kiametit (u
thuhet engjėjve) futini pasuesit e Faraonit nė dėnimin
mė tė rėndė.” (Gafir, 46)
Allahu i
dhuroi Karunit pasuri me tė cilėn i mbushi depot, edhe
pse Karuni kėto tė mira nuk i arriti me punėn,
zgjuarsinė apo menēurinė e tij dhe ai mendoi se ėshtė i
vetmi i lumtur dhe i mohoi begatitė e Allahut. Pėr kėtė
Allahu ia tėrhoqi vėrejtjen pėr sjelljet e tij dhe
mohimin e begative, por ai vazhdoi nė mohimin e Allahut
dhe bėri ērregullime e ngatėrresa nė tokė, e pėr kėtė
mori shpėrblimin e merituar. Allahu i Lartėsuar pėr tė
thotė: “Ne atė dhe pallatin e tij e shafuam nė tokė.”
(Kasas, 81)
Lumturinė
e kėrkoi edhe Velid bin Mugire e Allahu i dha atij
dhjetė djem. Ai shkonte me ta nėpėr solemnitete e
kuvende tė ndryshme e kur ecte pesė djem i rrinin nė
krahun e djathtė e pesė nė tė majtin dhe ai harroi se
Allahu e krijoi atė tė vetėm, pa djem dhe pa pasuri. Pėr
tė Allahu thotė: “Mė lėr Mua (tė merrem) me atė qė
Unė e krijova tė vetmuar dhe pastaj i dhurova atij
pasuri tė bollshme edhe djem pėr t’i qėndruar pranė,
pastaj ia bėra jetėn tė qetė e tė rehatshme. Pas gjithė
asaj ai lakmon qė t’ia shtojė edhe mė tepėr. E jo,
kurrė, se ai vėrtet ishte mohues i fakteve Tona.” (Mudethir,
11-16)
Por,
ēfarė bėri ai dhe si u soll me Allahun? I mori fėmijėt
qė i dha Allahu dhe i bėri qė tė luftojnė Allahun,
ndėrsa Allahu i pėrgjigjet duke thėnė: “E unė do ta
hedh atė nė Sekar (zjarr i xhehenemit). E ku e di ti se
ēka ėshtė Sekar? Ai nuk le send tė mbetet pa e djegur.
Ai ėshtė qė ua prish (nxin) lėkurat. Mbikėqyrės mbi tė
janė nėntėmbėdhjetė (engjėj)” (Mudethir, 26-30)
Ky pra, e
mendoi lumturinė nė autoritet, duke i bėrė njerėzit qė
ta shikojnė atė dhe duke e vėnė veten nė qendėr tė
vėmendjes, mirėpo Allahu ia humbi atij autoritetin,
sikur qė e humb shkumėn e detit. Allahu thotė: “Pėr
sa i pėrket shkumės (sė ujit) ajo hidhet si mbeturinė,
ndėrsa ajo qe u sjell dobi njerėzve ajo mbetet nė tokė.”
(Rrad, 17)
Disa
mendojnė se lumturia ėshtė nė artin i cili i prekė
ndjenjat e njerėzve dhe i mahnit ata duke ua ndryshuar
zemrat dhe duke harruar Allahun, mirėpo Allahu ia humb
lumturinė atij qė nuk e njeh Krijuesin, Furnizuesin,
Gjykuesin e gjithėsisė dhe e le pa udhėzim. Allahu i
Madhėruar thotė: “E kush ia kthen shpinėn udhėzimit
Tim, do tė ketė jetė tė vėshtirė dhe nė Ditėn e Kiametit
do ta ringjallim tė verbėr. Ai do tė thotė: ‘Zoti im,
pėrse mė ngrite tė verbėr kur unė kam pasur shikim mė
parė?’ Allahu do t’i thotė: ‘Ashtu si i harrove ti
argumentet Tona qė ti ofruam, ashtu je i harruar (edhe
ti) sot.” (Taha, 124-126)
Pra, ku
ėshtė lumturia? Ku ta gjejė atė ai i cili e kėrkon? Ku
ėshtė vendi i saj? Kush e solli atė dhe e futi nė zemrat
tona? Vėrtet, atė e fut nė zemrat tona i dėrguari i
Allahut Muhamedi (Paqja dhe mėshira e Allahut qoftė
mbi tė!). E lumturia ėshtė nė besimin e vėrtet dhe
tė sinqertė, duke e pasuar me vepra tė mira.
Ja disa
raste ku mund tė shohim se ku e gjetėn lumturinė
njerėzit e dalluar.
1. I
dėrguari i Allahut Junusi (alejhi selam) e gjeti
lumturinė e vėrtetė kur e pėrpiu balena nė barkun e saj
dhe ishte nėn tri errėsira; nė errėsirėn e barkut tė
balenės, nė errėsirėn e detit dhe nė errėsirėn e natės.
Atėherė kur iu kėputėn tė gjithė litarėt pėrveē litarit
tė Allahut, i humbėn tė gjitha shpresat pėrveē shpresės
nė Allahun, i humbėn tė gjitha ndihmat pėrveē ndihmės sė
Allahut, ai me gjuhė pėrulur e tė pikėlluar tha: “Nuk
ka tjetėr qė meriton tė adhurohet pėrveē Teje, o Allah!
I Lartėsuar dhe i pa tė meta je Ti! Vėrtet unė i bėra
padrejtė vetes.” (Enbija, 87) Ishte i kėnaqur me
Allahun dhe e gjeti aty lumturinė e vėrtetė.
Lumturinė
e gjeti edhe Musa (alejhi sselam) kur ishte nėn valėt e
detit, duke u larguar nga Faraoni dhe presioni i tij,
ndaj kur ishte nė momentet mė kritike tha: “Kurrsesi,
me mua ėshtė Zoti im, Ai do tė mė udhėzojė.”
(Shuara, 62)
Lumturinė
e gjeti edhe Muhamedi (alejhi selam) kur ishte nė
shpellė, i rrethuar me shpatat e jobesimtarėve dhe e
shihte vdekjen me sy, por i bindur nė ndihmėn e Allahut
i kthehet shoqėruesit tė tij nė shpellė Ebu Bekrit me
njė gjuhė tė qetė, duke i thėnė: “Mos u pikėllo
(mėrzit) se me tė vėrtetė Allahu ėshtė me ne.” (Enbija,
40)
E,
lumturinė e gjeti nė burg imami Ebu Hanife, tė cilin e
burgosėn tė pafajshėm e faji i tij ishte se ai nuk e
pranoi detyrėn e gjykatėsit kryesor, ndaj e rrahėn, e
torturuan aq shumė, sa qė vėshtirė njeriu sot do ta
duronte atė dhunė, mirėpo kur e pyetėn nė burg si po e
kalon, ai tha: “Unė jam i lumtur qė jam vetmuar me
Allahun.”
Lumturinė
e gjeti edhe imam Ahmed bin Hanbeli prapa grilave tė
burgut duke e rrahur nė mėnyrė shtazarake, saqė xhelati
i tij thotė: “Sikur ta kisha rrahur devenė aq fortė, do
tė kishte ngordhur”. E, pse e gjithė kjo dhunė ndaj
tij? Vetėm pse mbajti qėndrimin e ehli sunetit se Kurani
ėshtė i zbritur e jo i krijuar, siē mendonte kalifi
Mutesim.
Ndėrsa,
ai i cili e dėnoi imam Ahmedin, kur i erdhi momenti i
vdekjes, tha: “Ah sikur ta kisha ditur se do tė vdes kaq
i ri nuk do tė kisha bėrė kaq mėkate!” pastaj ra me
fytyrė nė tokė duke qarė dhe tha: “O Ti qė nuk tė humb
kurrė pushteti, mėshiroje robin tėnd tė cilit i humbi
pushteti!”
Lumturinė
e gjeti edhe dijetari i madh Ibn Tejmije kur e lidhėn
tatarėt me pranga tė hekurit dhe e futėn nė burg, nė
njė dhomė tė ngushtė qė mezi e zinte atė dhe nė njė
errėsirė tė madhe, atėherė Ibn Tejmije lexoi fjalėt e
Allahut tė Madhėruar: “Kėshtu do tė vendoset ndėrmjet
tyre njė mur me njė derė nė tė brenda do tė jetė mėshirė
e jashtė do tė jetė ndėshkim.” (Hadid, 13)
Ibn
Tejmije i shikonte ata qė janė jashtė burgut dhe ju
dėrgon atyre lajme duke u thėnė: “Ēka po bėjnė armiqtė e
mi me mua? Pėr mua ky ėshtė kopshti dhe xheneti im, kur
tė eci ai ėshtė me mua, nėse mė vrasin unė bie shehid
(dėshmor) dhe nėse mė largojnė nga vendi im ajo pėr mua
ėshtė turizėm dhe burgosja nė kėtė burg ėshtė vetmi me
Allahun.” Pra, tė nderuar besimtarė, kjo ėshtė lumturia,
kėto ishin rastet kur njeriu ndjehet i lumtur dhe kjo
lumturi nuk arrihet me diēka tjetėr, pėrveē me besim tė
vėrtetė dhe punė tė mira.
Mos
harro, se kushdo qė jeton nė pallate pa besim, Allahu ka
caktuar pėr tė se: “Ai do tė ketė jetė tė vėshtirė.”
(Taha, 124)
Kushdo qė
mbledh pasurinė pa besim, Allahu ka vulosur nė zemrėn e
tij se: “Ai do tė ketė jetė tė vėshtirė.” (Taha,
124)
Kushdo qė
ka arritur pozitė e autoritet pa besim, Allahu i ka bėrė
pėrfundimin e tij: “Ai do tė ketė jetė tė vėshtirė.”
(Taha, 124)
O ju tė
cilėt e kėrkoni lumturinė! O ju tė cilėt e dėshironi
lumturinė! O ju tė cilėt hulumtoni lumturinė! O ju tė
cilėt kėrkoni ahiretin dhe xhenetin me lumenjtė tė cilėt
rrjedhin nė tė, nuk do t’i arrini tė gjitha kėto, pėrveē
nėse e pasoni rrugėn e tė dėrguarit tė Allahut,
Muhamedit (alejhi selam).