Para disa viteve njė
imam i xhamisė u shpėrngul nė qytetin e Londrės nė
Britani. Ai gjithmonė e kishte zakon tė udhėtonte me
autobus prej shtėpisė sė vet deri nė qytet.
Disa javė pas
shpėrnguljes gjatė udhėtimit tė tij, shpesh i binte tė
udhėtonte me tė njejtin autobus dhe me tė njejtin shofer.
Njė ditė prej ditėsh
pagoi biletėn e autobusit dhe u ul, kur pa se shoferi ia
kishte kthyer 20 pensė ma tepėr se sa duhet.
Mendoi imami nė vetėn e
tij qė t’ia kthejė kėto para, sepse nuk ėshtė e drejta i
tij. Pastaj njė moment tjetėr mendoi dhe tha: “Harroje
kėtė ēėshtje! Kjo ėshtė njė shumė e vogėl dhe nuk i
intereson askujt. Pastaj, firma e autobusit nuk humb
asgjė nėse i mungon kjo shumė parash. Atėherė do t’i
marr kėto pare pėr vete dhe do t’i llogaris tė blej njė
dhuratė pėr vete.”- dhe mė pas heshti.
Autobusi u ndal nė
stacionin tė cilin dėshiroi imami. Por, para se tė dalė
prej derės, u ndal njė moment e zgjati dorėn dheia
ktheu shoferit paratė duke i thėnė: “Urdhėro kėto 20
pensė, m’i dhe tepėr kur e pagova biletėn. Ato janė tė
tuat.”
Shoferi e mori kėtė
shumė dhe filloi tė qeshė duke thėnė: “A nuk je imam i
ri nė kėtė vend? Kam menduar disa herė qė tė vij nė
xhaminė tuaj dhe tė bėj ibadet aty. Ta kam dhėnė kėtė
tepricė me qėllim qė tė shoh se si do tė jetė veprimi
yt.
Kur imami doli prej
autobusit ndeu njė dobėsim nė kėmbėt e tij dhe gati sa
nuk ra nė tokė prej kėtij qėndrimi. U mbėshtet nė njė
shtyllė qė kishte afėr, i drejtoi sytė nga qielli duke
qarė dhe duke thėnė: “O Allahu im! Desh e shita fenė
time pėr 20 pensė.”
Pėrkujtoni vllezėr dhe
motra, ndoshta ne nuk i shohim se sa ndikojnė sjelljet
tona tek njerėzit. Nga njėherė nuk ėshtė vetėm Kurani
tė cilin e lexojnė njerėzit ose vetėm Islami tė cilin e
shikon jomuslimani. Pėr kėtė duhet ēdonjėri prej nesh tė
jetė shembull dhe model pėr tė tjerėt, duke qenė
gjithmonė tė sinqertė dhe besnik, sepse ne ndoshta nuk
shohim se si njerėzit na pėrcjellin neve nė sjlelljet
tona dhe nė bazė tė saj gjykojnė pėr ne si musliman.
