Fuqia e fjalėve


Edhe fjalėt janė njė aspekt shumė i rėndėsishėm i jetės sonė tė pėrditshme. Disa njerėz vetėm flasin, disa nuk flasin aq shumė e ka tė tjerė qė flasin pa masė. Sido qė tė jetė, kėtu nuk ėshtė me rėndėsi se sa flasim, shumė a pak, ajo qė ka rėndėsi nė kėtė temė ėshtė se ēfarė flasim. Gjithmonė duhet tė kemi kujdes rreth fjalėve qė pėrdorim, pėr arsye se lidhjet familjare mund tė prishen si rezultat i fjalėve. Fjalėt janė aq tė ndjeshme saqė mund tė lėndojnė personin tjetėr apo mund tė sjellin humbjen e shokėve, madje edhe tė afėrmve tanė.

Pa dyshim, falja ėshtė gjithmonė e mundshme, por a mundet dikush ta hapė zemrėn e tij pėrsėri pasi t’ia ketė lėnduar dikush, duke bėre qė ajo tė pikojė gjak? Nė Kuran kemi njė parabolė shumė tė bukur lidhur me fjalėt:

“A nuk e ke kuptuar se si Allahu bėri shembull: fjalėn e mirė si pema e mirė qė rrėnjėt e saj janė thellė (nė tokė) e degėt e saj janė lart, e qė me vullnetin e Zotit, ajo e jep frytin e vet nė ēdo kohė. Allahu, pra, u parashtron njerėzve shembuj, qė ata tė mendojnė. Dhe shembulli i fjalės sė keqe ėshtė si njė pemė e keqe qė ėshtė shkulur mbi tokė e qė nuk ka tė qėndruar.”1

“E ti thuaju robėrve tė Mi: “Le ta thonė atė qė ėshtė mė e mira, sepse shejtani ndėrsen mes tyre e dihet qė shejtani ėshtė armik i hapėt i njeriut.”2

Do tė ishte mirė sikur ta kishim ngulitur nė mendje kėtė parabolė tė bukur kuranore dhe mė pas do tė kishim vėrejtur fuqinė qė zotėrojnė fjalėt, nė formėn e pemės sė mirė me shumė fruta; asnjėherė nuk duhet harruar se ē’mund tė sjellin fjalėt e kėqija. Gjithmonė duhet ta kemi parasysh porosinė e Allahut tė Madhėrishėm qė tė pėrdorim vetėm fjalė tė mira; pėrndryshe do tė gremisemi nė duart e shejtanit.

Jemi tė porositur gjithashtu qė tė flasim nė mėnyrė tė drejtpėrdrejtė. Nė fakt, nėse flasim me shprehje tė cilat pėrmbajnė mė shumė se njė kuptim pėrdorimi i tyre do t’i ēorientojė njerėzit nė kahje tė ndryshme. Allahu i Plotfuqishėm thotė:

"O ju besimtarė, pėrmbajuni mėsimeve tė Allahut dhe thoni fjalė tė drejta. Ai (Allahu) ju mundėson tė bėni vepra tė mira dhe ju shlyen gjynahet, e kush e respekton Allahun dhe tė Dėrguarin e Tij ka arritur sukses tė madh.”3

Duke e bėrė tė sigurt se atė qė e themi, ėshtė e ēiltėr, e drejtė dhe e vėrtetė dhe duke mos u sjellė rreth e rrotull, do tė arrijmė qė t’i mėnjanojmė tė gjitha llojet e keqkuptimeve. Nė tė njėjtėn kohė, duhet shtuar se fjalėt e mira janė shumė me rėndėsi. Allahu i Madhėrishėm thotė:

“Njė fjalė e mirė dhe njė lehtėsim (qė i bėhet lypėsit) ėshtė mė e dobishme se lėmosha qė pėrcillet me tė keqe. Allahu nuk ka nevojė pėr askėnd, Ai ėshtė i butė.”4

Nga ky ajet shohim rėndėsinė qė i ėshtė kushtuar fjalėve tė mira si dhe mbikėqyrjes sė gabimeve tė njerėzve kur lėmoshat e tyre pėrcillen me tė keqe. Si rrjedhim, nėse vėrejmė nė vetvete shtysa qė tė themi fjalė tė vrazhda apo t’i shikojmė gabimet e tė tjerėve, ne duhet tė pėrmbahemi, duke pėrdorur nė vend tė shprehjeve tė papėlqyeshme fjalė tė mira.