Materialistėt, pėr tė mbuluar dėshtimet e tyre shkencore, shpesh fshihen pas metodave tė ndryshme propagandistike. Mė e pėrhapura prej tyre ėshtė ideja e "konfliktit mes shkencės dhe fesė", e shumėpėrfolur nė botimet materialiste. Kėto burime pėrfshijnė ngjarje artificiale, duke sugjeruar se pėrgjatė historisė feja ka qenė gjithmonė kundėr shkencės dhe se shkenca mund tė pėrparojė vetėm nėse feja lihet jashtė.

Megjithatė, njė vėshtrim i shpejtė i historisė sė shkencės do tė ishte i mjaftueshėm pėr tė nxjerrė nė pah falsitetin e kėsaj thėnieje.

Kur shikojmė historinė e Islamit, shohim se shkenca u paraqit nė Lindjen e Mesme nė tė njėjtėn kohė me Kur'anin. Arabėt paraislamikė besonin nė tė gjitha llojet e supersticioneve dhe nuk bėnin asnjė vėzhgim nė univers apo natyrė. Me ardhjen e Islamit ky komunitet u civilizua dhe duke filluar tė ngrejė lart rėndėsinė e dijes si dhe duke ndjekur urdhėrat e Kur'anit, filloi tė ekzaminojė botėn rreth tij. Jo vetėm Arabia por edhe shumė vende tė tjera si Irani, Turqia apo Afrika e Veriut u ndriēuan pasi pėrqafuan Islamin. Vėnia nė pėrdorim e arsyes dhe vėzhgimit e urdhėruar nė Kur'an, solli njė rritje tė theksuar civilizimi nė shekujt e 9-tė dhe 10-tė. Shumė shkencėtarė Muslimanė tė asaj kohe bėnė njė numėr tė madh zbulimesh nė mjaft fusha si astronomi, matematikė, gjeometri dhe mjekėsi.

Rėndėsia e dijes nė Islam ėshtė mjaft e dukshme nė hadithe tė Profetit tonė, tė Dėrguarit tė Zotit, paqja qoftė mbi tė. Ka shumė prej kėtyre haditheve qė nxisin Muslimanėt tė fitojnė dije dhe ta pėrhapin atė. Disa prej tyre janė:

Ai qė ecėn drejt kėrkimit tė dijes, Zoti e bėn tė ecė drejt Kopshteve (Parajsės) … Tė diturit janė trashėgimtarė tė Profetėve, pasi profetėt nuk lanė pas si trashėgim tė mirat materiale por dijen. Prandaj kushdo qė merr pjesė prej saj do marrė mirėsi tė bollshme.44

Njė besimtar nuk ngopet kurrė sė fituari dituri; ai e kėrkon atė deri nė vdekjen dhe hyrjen e tij nė Parajsė.45

Tregohet se Profeti (s.a.u.s.) thoshte pas faljes sė sabahut, "O Zot, tė lutem Ty pėr dije tė vlefshme, vepra tė lejuara dhe furnizime tė mira." 46

Njė rol tė rėndėsishėm nė transferimin e diturive shkencore nė Europė si dhe nė nxjerrjen e shkencėtarėve muslimanė ka luajtur Andaluzia, qė ishte pika e zbulimeve revolucionare dhe pėrparimit shkencor sidomos nė fushėn e mjeksisė. Mjekėt Muslimanė nuk u specializuan nė njė drejtim tė caktuar, por zhvilluan studime nė shumė fusha si farmakologji, kirurgji, oftalmologji (shkenca qė merret me sėmundjet e syrit), gjinekologji, fiziologji, bakteorologji dhe higjenė. Njė nga mjekėt mė tė njohur andaluzė ka qenė Ibn Xhulxhul (?-992), i cili kreu studime intensive mbi bimėt mjeksore dhe prodhoi vepra mbi historinė e mjeksisė dhe bimėve mjeksore. Njė mjek tjetėr i njohur i asaj kohe ka qenė Ebu Xha'far Ibn el-Xhezer (?-1009) nga Tunizia i cili zotėronte shkencėn e terapisė sė barnave pėr trajtimin e simptomave dhe sėmundjeve specifike dhe ėshtė autor i mbi 30 librave. Abd el-Latif el-Bagdadi (1162-1231) njihet pėr studimet e tij nė anatomi. Ai rregulloi gabimet e bėra nė tė shkuarėn mbi studimet anatomike tė shumė kockave tė trupit si ato tė nofullės dhe kraharorit. Libri i Bagdadit, El-Ifade ue'l Itibar, u ribotua nė vitin 1788 dhe u pėrkthye nė latinisht, gjermanisht dhe frengjisht. Libri tjetėr i tij, Mekeletun fi'l Hauas, fliste pėr pesė shqisat.

 Zotit ia kanė frikėn nga robėrit e Tij vetėm dijetarėt; Zoti ėshtė mbi gjithēka, ėshtė mėkatfalės. (Sure Fatir: 28)

Allahu vėrtetoi se nuk ka zot tjetėr pėrveē Tij, e dėshmuan edhe engjėjt e dijtarėt se Ai ėshtė zbatues i drejtėsisė. Nuk ka Zot tjetėr perveē Tij, Fuqiplotit, tė Urtit. (Sure Al' Imran: 18)

Anatomistėt muslimanė pėrcaktuan saktėsisht numrin e kockave nė kafkėn e njeriut dhe zbuluan ekzistencėn e tre kockėzave nė vesh. Njė nga shkencėtarėt muslimanė kryesorė qė ka punuar pėr anatominė ishte Ibn Sina (980-1037), i njohur nė perėndim si Aviēena. I edukuar nė letėrsi, matematikė, gjeometri, fizikė, shkenca natyrore, filozofi dhe logjikė, nė rininė e tij Ibn Sinai njihej jo vetėm nė Lindje por edhe nė Perėndim. Vepra e tij mė e njohur, El Kanun fi el-Tibb, i njohur si 'Traktati' nė Perėndim, u shkrua nė arabisht dhe pas pėrkthimit tė tij nė latinisht nė shekullin e 12-tė, u bė teksti kryesor i shkollave tė Europės deri nė shekullin e 17-tė. Traktati trajton sėmundjet dhe medikamentet nė njė mėnyrė sistematike. Pėrveē kėtij ai shkroi mė shumė se 100 libra mbi filozofinė dhe shkencat natyrore. Njė pjesė e mirė e diturive mjeksore tė pėrfshira nė Traktat ende pranohet sot.

Zakarija Kazuini gjeti shumė gabime nė studimet e zemrės dhe trurit qė kanė qenė shtruar botėrisht nga koha e Aristotelit. Faktet qė ai nxorri rreth zemrės dhe trurit janė shumė tė ngjashme me ato qė ne dimė sot.

Veprat e Zakarija Kazuini mbi anatominė, Hamdullah el-Mustaufi el-Kazuini (1281-1350) dhe Ibn el-Nefis, hodhėn themelet e mjeksisė moderne. Kėta shkencėtarė treguan, nė shekujt e hershėm tė 13-tė dhe 14-tė, lidhjet midis zemrės dhe mushkėrive, se arteriet mbartin gjakun e oksigjenuar dhe venat mbartin gjakun e papastėr, se pasurimi i gjakut me oksigjen ndodh nė mushkėri dhe ky gjak i oksigjenuar qė kthehet nė zemėr i kalohet trurit dhe organeve tė tjera tė trupit nėpėrmjet aortės.

Vėllimi i parė i veprės prej tre vėllimeve tė Ali Bin Isa (?-1038) mbi sėmundjet oftalmologjike, e quajtur Tezkiratu'l Kahalin fi'l Ajn dhe Emreziha, i kushtohet totalisht anatomisė sė syrit dhe pėrfshin informacion mjaft tė detajuar. Vepra u pėrkthye nė latinisht dhe gjermanisht.

El-Biruni ishte njė shkencėtar musliman i shekullit tė 11-tė. Ai e dinte se Toka rrotullohet rreth boshtit tė saj 600 vjet mė parė se Galilei dhe pėrcaktoi perimetrin e Tokės 700 vjet pėrpara Njutonit.

Muhammed ibn Zakarija er Razi (Raziu) (865-925, Burhan el-Din Nefis (?-1438), Ismail Xhurxhani (?-1136), Kutb el-Din el-Shirazi (1236-1310), Mensur ibn Muhammed, Ebu el-Kesim el-Zahraui (Albukazi) janė disa nga shkencėtarėt muslimanė tė njohur pėr studimet e tyre nė astronomi, matematikė, mjekėsi dhe anatomi.

Ka gjithashtu dhe shumė shkencėtarė tė tjerė qė dhanė kontributet e tyre nė fusha tė tjera pėrveē mjeksisė dhe anatomisė. Pėr shembull, el-Biruni e dinte se Toka rrotullohej rreth boshtit tė saj rreth 600 vjet pėrpara Galileut dhe pėrcaktoi perimetrin e saj rreth 700 vjet para Njutonit. Ali Kushēu, shkencėtar i shekullit tė 15-tė, ishte i pari qė bėri njė hartė tė Hėnės dhe njė rajoni tė Hėnės iu dha emri i tij. Thebit ibn Kurrah (Tebiti), qė jetoi nė shekullin e 9-tė, shpiku llogaritjet diferenciale shekuj pėrpara Njutonit. Batani, shkencėtar i shekullit tė 10-tė, ėshtė zhvilluesi i parė i trigonometrisė. Abdul Uafa Muhammed el-Bazxheni prezantoi pėr herė tė parė nė trigonometri funksionet "sekant-kosekant". El-Huarizmi shkroi librin e parė mbi algjebrėn nė shekullin e 9-tė. El-Maghribi shpiku ekuacionin e njohur sot si trekėndėshi i Paskalit, gati 600 vjet para Paskalit. Ibn el-Kejtem (Alhazen), i cili jetoi nė shek. e 11-tė, ishte themeluesi i optikės. Roxher Beikon dhe Kepleri pėrdorėn veprat e tij dhe Galilei ndėrtoi teleskopin duke iu referuar atyre. El-Kindi (Alkindus) prezantoi fizikėn relative dhe teorinė e relativitetit rreth 1100 vjet pėrpara Ajnshtajnit. Shems el-din, qė jetoi 400 vjet pėrpara Pastėrit, ishte i pari qė zbuloi ekzistencėn e baktereve. Ali ibn el-Abas jetoi nė shek. e 10 dhe ishte i pari qė kreu ndėrhyrje kirurgjikale ndaj kancerit. Nė po kėtė shekull, Ibn el-Xhesar paraqiti arsyet dhe metodat e trajtimit tė lebrozes. Kėta shkencėtarė muslimanė, ku vetėm disa janė pėrmendur kėtu, kanė bėrė zbulime tė rėndėsishme tė cilat hodhėn themelet e shkencės moderne.

Kur shikojmė qytetėrimin perėndimor, shohim se shkenca moderne erdhi sė bashku me besimin tek Zoti. Shekulli i 17-tė, i njohur si "Epoka e Revolucionit Shkencor", ėshtė e mbushur me shkencėtarė qėllimi kryesor i tė cilėve ishte eksplorimi i universit dhe natyrės tė krijuara prej Zotit. Tė gjitha institutet shkencore tė ngritura nė vende tė ndryshme si Britania dhe Franca, kishin si synim tė tyrin "afrimin me Zotin duke zbuluar ligjet e Tij". Kjo frymė vazhdoi edhe nė shekullin e 18-tė. Disa nga shkencėtarėt e njohur pėr pėrkushtimin e tyre ndaj Zotit dhe qė i dhanė kontribute tė veēanta botės sė shkencės ishin Njutoni, Kepleri, Koperniku, Bekoni, Galilei, Paskali, Bojli, Peili dhe Kuvič. (Pėr detaje tė mėtejshme, ju lutem shikoni kapitullin "Shkencėtarė tė fesė").

Kėta shkencėtarė besonin nė Zot dhe praktikonin kėrkimin shkencor me njė frymėzim qė rridhte pikėrisht nga ky besim. Njė nga treguesit mė tė mirė tė kėsaj ishin "Traktatet Brixhuoter" njė seri botimesh e nxjerrė nė Britani nė shekullin e 19-tė. Njė numėr shkencėtarėsh kryen kėrkime nė fusha tė ndryshme dhe pėrcaktuan objektin e studimit tė tyre si "shenjat e harmonisė dhe rregullit qė Zoti krijoi nė univers dhe natyrė". Metoda e praktikuar nga kėta shkencėtarė njihet si "Teologjia Natyrale", qė do tė thotė "tė njohėsh Zotin nėpėrmjet natyrės".

Ishte vepra Teologjia Natyrale: Evidenca tė Ekzistencės dhe Vetive tė Zotit, mbledhur nga Shfaqjet e Natyrės, botuar nė vitin 1802 e Uilliam Peili, ajo qė i hapi rrugėn Traktateve Brixhuoter. Nė kėtė libėr Peili dha shembuj tė modelimit nė natyrė duke shpalosur njohuri tė qarta mbi anatominė.

Duke marrė si model veprėn e Paleit, iu bė njė thirrje anėtarėve tė Shoqėrisė Mbretėrore tė Londrės. Mė pas u udhėzua qė kėta tė zgjedhur duhet tė shkruanin, shtypnin dhe botonin njė mijė kopje tė njė vepre: "Mbi Fuqinė, Urtėsinė dhe Mirėsinė e Zotit tė shfaqur nė Krijimin" duke e ilustruar kėtė vepėr me tė gjithė argumentet e arsyeshėm si pėr shembull shumėllojshmėria dhe formimi i krijesave tė Zotit nė botėn bimore, shtazore dhe minerale; efekti i tretjes dhe i kalimit, ndėrtimi i dorės sė njeriut dhe njė pafundėsi tė tjera argumentesh; dhe gjithashtu zbulime nė artet antike dhe moderne, shkencė si dhe shtrirje nė tė gjithė letėrsinė moderne."

Kjo thirrje nė kėrkim tė shenjave tė ekzistencės sė Zotit u pėrgjigj nga shumė shkencėtarė qė nxorrėn studime mjaft tė vlefshme. Si pasojė e kėsaj u prodhuan kėto vepra:

(1) "Pėrshtatja e Natyrės sė Jashtme ndaj Ndėrtimit Moral dhe Intelektual tė Njeriut", nga Tomas Ēalmers (1833).

(2) "Kimia, Meteorologjia dhe Tretja", nga Uilliam Prut, (1834)

(3) "Historia, Zakonet dhe Instiktet e Kafshėve", nga Uilliam Kirbi (1835)

(4) "Dora, modelim i dukshėm", nga Sėr Ēarls Bell (1837)

(5) "Gjeologjia dhe Mineralogjia", nga Din Baklend (1837)

(6) "Pėrshtatja e Natyrės ndaj Kushteve Fizike tė Njeriut", nga J. Kid, (1837)

(7) "Astronomia dhe Fizika e Pėrgjithshme", nga Dr. Uilliam Uivėll (1839)

(8) "Fiziologjia Shtazore dhe Bimore", nga P. M. Roxhet, (1840)

Traktatet Brixhuoter janė vetėm njė shembull i takimit mes fesė dhe shkencės. Ndėrhyrja mė e madhe qė qėndronte pas shumė studimeve shkencore tė kryera si pėrpara ashtu dhe pas kėtyre veprave ishte pranimi i universit tė krijuar nga Zoti dhe perceptimi i gjithėfuqisė sė Tij.

Devijimi i komunitetit shkencor nga kjo rrjedhė fillestare doli si pasojė e mbizotėrimit tė filozofisė materialiste nė kulturėn Perėndimore tė shekullit tė 19-tė, si rezultat kjo i disa rrethanave tė caktuara sociale e politike. Ky proces shfaqet plotėsisht nė teorinė e evolucionit tė Darvinit dhe arrin kulmin, nė kundėrshtim direkt me pikėpamjen e mėparshme, duke e paraqitur shkencėn dhe fenė si dy burime diturie kundėrshtuese.

Harun Jahja