Shumė njerėz, nuk gabojmė tė themi edhe njė numėr mjaft i madh i muslimanėve, kanė njė botėkuptim tė gabuar rreth Islamit dhe mėsimeve tė tij.

Vėshtrimin qė ia bėjnė ata Islamit, duke u munduar ta krahasojnė atė me ideologji, fe dhe sisteme tė tjera nė kokat e tyre, arrijnė nė pėrfundim qė mund ta pėrmbledhim me kėto fjalė:

Me tė vėrtetė kjo fe ėshtė njė fe qė thėrret nė moral, ndalon padrejtėsinė dhe gėnjeshtrėn, thėrret nė pastėrti, por me gjithė kėto tė mira, prapė se prapė, ai nė vete bartė njė bagazh tepėr tė madh tė dispozitave dhe ligjeve.

Urdhėresat dhe ndalesat nė Islam janė tė vendosura, pothuajse, nė ēdo ēėshtje, nė ēdo kohė dhe pėr ēdo person qė pranon tė jetė pjesėtar i kėsaj feje.

Nė aspektin e ushqimit dhe pijes kemi dispozita ku myslimani nuk lejohet pėr tė ngrėnė ēfarė tė dojė, gjithashtu edhe tė pijė.

Veprat tė cilat i manifeston duhet patjetėr tė jenė tė reduktuara dhe tė kontrolluar nė formė strikte, nuk lejohet tė bėjė punė dhe vepra sipas shijes dhe dėshirės personale vetėm se konform dispozitave ekzistuese.

Nė tė folurit e muslimanit ka ligje, tė cilat nuk lejohet t’i tejkalosh, pra duhet tė kesh kujdes se ēfarė dhe si flet.

Ajo qė e vėshtirėson edhe mė shumė ēėshtjen ėshtė ajo se myslimani nuk lejohet tė japė mendime si tė dojė, apo tė ketė ide e teza dhe tė flasė rreth tyre vetėm se konform mėsimeve islame.

Ligje dhe ndalesa nė tė folur, ushqyer, veprime dhe mendime, tė gjitha kėto i bėjnė ata tė arrijnė nė pėrfundimin se vėrtet Islami edhe nėse mund tė themi se ka ndonjė tė mirė, ai ‘definitivisht’ ėshtė njė fe qė ‘cenon’ lirinė  personale tė ēdo individi, ėshtė fe ku ka ‘diktaturė’ dhe ‘nepotizėm’.

Kėshtu ata gjykojnė apo mė mirė tė themi se paragjykojnė dhe shumė prej tyre shprehin edhe indinjatė  tė qartė duke thėnė se ēfarė kėnaqėsie mund tė ketė njeriu nė atė fe kur ai u nėnshtrohet gjithė kėtyre ligjeve tė stėrmbushura me ndalesa dhe urdhėresa.

Duke i pasur parasysh tė gjitha kėto paragjykime dhe tė njėjtėn kohė edhe frymėn qė mbretėron nė kohėt tona, fryma e liberalizmit tė plotė, e cila i bėri ata tė mendojnė nė kėtė formė, do tė mundohemi ta trajtojmė kėtė dyshim qė i vishet Islamit, i cili ėshtė i pastėr nga kjo dhe akuza tė ngjashme.

Para sė gjithash do tė ndalemi te ēėshtja qė ėshtė mė e “patolerueshmja”, sipas tyre, ēėshtja e fundit qė njeriu duhet tė jetė i lirė tė mendojė ēfarė tė dojė dhe kjo cenon lirinė e njeriut. Tė themi pėr njė moment se ēdo njeri duhet tė jetė i lirė ta shprehė mendimin e tij, pa marrė parasysh sa vulgar apo e rrezikshme mund tė jetė ajo. Tė mendojė ēfarė tė dojė, tė shpikė ide e teza si tė dojė dhe ēdo ndėrhyrje nė kėtė cenon personalitetin e personit.

Tė themi se kjo duhet tė jetė ashtu dhe nuk i lejohet asnjė autoriteti tė ndėrhyjė nė konkluzat personale qė mund t`i ketė njeriu.

Por nėse e shohim realitetin, atėherė e kuptojmė se tė parėt qė nuk i pėrmbahen kėsaj thirrjeje janė vetė ata. E shohim nė idetė, qėndrimet dhe konkluzat e tyre kur flasin, thirren dhe argumentohen me qėndrimet e njerėzve si: Hegeli, Frojdi, Kanti, Ruso, apo mė herėt kur krenoheshin tė bazohen nė  mendimet e Marksit, Engelsit, e besa edhe tė Leninit.

Allahu i Lartėsuar kur e krijoi njeriun, e bėri atė tė mos jetė absolut qė ēdo gjė ta ketė pikėnisje vetveten, por ai ėshtė i varur dhe ka nevojė  pėr tu saktėsuar, drejtuar, korrigjuar dhe pėrmirėsuar nga dikush, pėrndryshe nuk mund tė jetė i suksesshėm dhe efektiv nė jetė.

Njeriu nė kėtė proces ka mundėsi tė pėrzgjedhė si mbėshtetės, korrigjues ndonjė nga njerėzit e pėrmendur mė lartė, apo edhe dikė tjetėr tė papėrmendur, tė cilėt padyshim kanė qenė tė menēur dhe tė arritur, por jo edhe tė pagabuar.

Gjithashtu ka mundėsi tė pėrzgjedhė mbėshtetės dhe korrigjues tė vetin Krijuesin e tij dhe Krijuesin e tė gjithėve, Ai i cili e krijoi njeriun dhe e pėrsosi atė nė krijim,[1] Ai i cili e di rrjedhojėn e ēėshtjeve nė tė kaluarėn, tė tashmen dhe tė ardhmen. Ai i cili nuk gabon kurrė dhe ēdo gjė realizohet me dėshirėn e Tij.

Pretenduesit, tė cilėt mendojnė se thėrrasin nė liri tė plotė tė njeriut, nuk thėrrasin nė asgjė tjetėr vetėm qė njeriu tė zhvishet nga ēdo e ēmuar e tė shenjtė dhe ta bėjnė zot  dhe adhurues tė vetin epshin e tyre. Ta ndalojnė veten vetėm nė atė qė u thotė epshi i tyre dhe ta urdhėrojė veten nė atė qė u urdhėron epshi.

Tė tillėt janė ata qė kanė pranuar qė peshojė tė sė mirės dhe sė keqes ta kenė epshin dhe vlerat mė tė ulėta tė tyre e tė mos njohin asgjė dhe ta barazojnė veten e tyre me kafshėt. Allahu i Lartėsuar thotė: “...Ata kanė zemra qė me to nuk kuptojnė, ata kanė sy qė me ta nuk shohin dhe ata kanė veshė qė me ta nuk dėgjojnė. Ata janė si kafshėt, bile edhe mė tė humbur, tė tillėt janė ata tė marrėt.” Araf, 179.

Vėrtet idetė e tilla thėrrasin nė mospėrfilljen e ēdo rregulli dhe rebelimin ndaj ēdo sistemi.

Prandaj dispozitat islame, nė pėrgjithėsi, urdhėresat dhe ndalesat, pėrveē qė pėr muslimanin vėrtetojnė nėnshtrim ndaj tė vetmit Krijues tė tij, i cili ėshtė i Vetmi i denjė pėr kėtė, nė vete pėrmban edhe urtėsi tė shumta dhe dobi pėr njeriu. Nuk ka asnjė ligj i vendosur pėr njeriun e qė nuk ėshtė nė dobi pėr tė.

Allahu i Lartėsuar nuk ka nevojė pėr ne, ashtu si nuk pėrfiton asgjė nga veprat qė ne urdhėrohemi apo ndalohemi. E tėrė kjo ėshtė pėr tė mirėn e njerėzimit dhe suksesin e tyre nė kėtė botė dhe nė botėn tjetėr.

Edhe ata qė e mohojnė kėtė realitet vėrejmė nė jetėn e pėrditshme tė tyre se thėrrasin pėr rregull, sistem dhe ligj tė cilit do t’u nėnshtrohen tė gjithė  dhe kėshtu veprojnė. Por dallimi ndėrmjet tyre dhe neve ėshtė se ne kemi pranuar qė pėrpiluesi i ligjeve tona tė jetė Allahu i Lartėsuar, kurse ata dėshirojnė tė jenė vet ligjvėnės tė sistemit tė jetės sė tyre. Kėshtu i tejkalojnė kufijtė duke menduar se janė duke arritur diēka, por e tėrė ajo ėshtė shkatėrruese pėr ta.

Besimtari nuk ėshtė sikurse ata qė marrin nga dispozitat ato qė u pėrshtaten epsheve tė tyre dhe i lenė tė tjerat.

Pėr kėtė muslimani krenohet me kėtė pėrzgjedhje dhe ėshtė nė kulminacion tė bindjes se kjo zgjedhje ėshtė ajo e vetmja me tė cilėn do tė pėrparojė, pasi ai korrigjues tė vetin nuk pranoi ta ketė dikė tjetėr, vetėm se Allahun e Lartėsuar.

Prandaj edhe esenca e domethėnies sė fjalės “musliman” aludon nė kėtė, qė kur njeriu i thotė vetės unė jam musliman “i nėnshtruar”, nėnkupton se unė nuk pranoj t`i pėrulem dhe nėnshtrohem askujt, pa marrė parasysh se kush ėshtė ai njeri, qoftė mbret, sundues, kryetar shteti, njeri i menēur, i pasur, por unė i nėnshtrohem vetėm Atij qė ėshtė Krijues i tė gjithė kėtyre dhe Krijues i gjithė tė tjerėve. Dhe ēdo gjė qė manifestohet nga unė do tė jetė nė pėrputhje me atė qė na ka drejtuar Ai, nė dorėn e tė cilit jemi tė gjithė ne dhe tek i cili do tė rikthehemi.

Ribij bin Amėr, njė nga sahabėt e nderuar, i cili ka qenė delegues i muslimanėve pėr tė negociuar me udhėheqėsin e ushtrisė sė perandorisė persiane, kur pyetet nga ky se ēfarė janė duke kėrkuar muslimanėt qė i janė kundėrvėr perandorisė persiane tė luftojnė kundėr tyre, pasi ajo nė atė kohė ka qenė superfuqi botėrore, pėrgjigjet: “Allahu na ka dėrguar t`i nxjerrim njerėzit nga adhurimi i njerėzve nė adhurimin e Krijuesit tė njerėzve dhe ta nxjerrin njerėzimin nga ngushtica e kėsaj bote nė gjerėsinė e saj dhe nga errėsira e feve (sistemeve) tė kota nė drejtėsinė islame.”

Kėtu vėrehet themeli i “monoteizmit” pėr tė cilėn mburremi ne muslimanėt pasi kjo na bėnė tė veēohemi nga tė gjithė.

Tė krishterėt dhe ēifutėt pretendojnė se janė me ne nė kėtė monoteizėm dhe mundohen ta klasifikojnė veten e tyre sė bashku me Islamin nė kėtė, karshi feve qė arrijnė idhujtarinė ekstreme, por praktika e tyre dėshmon se devijimi i tyre fillon nė esencėn e perceptimit tė kėtij monoteizmit.

Allahu i Lartėsuar thotė: “Dhe vėrtetė xhamitė janė vetėm pėr tė adhuruar Allahun, e mos adhuroni nė to askėnd tjetėr sė bashku me Allahun” Xhin, 18.

Dhe kėshtu veprojnė muslimanėt, a ke parė ndonjė xhami tė vendosur fotografi tė Muhamedit (alejhi selam) apo ndonjė idhulli tė adhurohet? Jo, pasi muslimanėt nuk i shoqėrojnė askėnd Allahut nė adhurim, as engjėjt mė tė afėrt tė Tij, e as tė Dėrguarit mė tė dashur tė Tij. Derisa tė tjerėt nė vendet ku pretendojnė se adhurojnė Zotin e tyre, gjejmė duke adhuruar sė bashku me Tė, tė Dėrguarit, engjėjt, njerėzit e thjeshtė dhe skulptura tė ngurta qė nuk lėvizin. Allahu i lartėsuar thotė pėr idhujt qė i adhurojnė ata: “...Nėse miza ua rrėmben atyre (idhujve) ndonjė send, ata nuk do tė mund ta shpėtojnė atė prej saj. I dobėt ėshtė edhe lutėsi (idhujtari) edhe i luturi (idhulli).” Haxh, 73.

Alaudin Abazi

18.11.2006